Kai ji apsisprendė sutikti su pasiūlymu, žinojo, kad kažkas pasikeis. Nes tokie sprendimai šiaip sau nenušviečia minčių. Tai buvo keista, neįprasta ir net galbūt kiek beprotiška. Tokių kaip ji nerasi ten, kur ji sutiko eiti. Bet ji priėmė sprendimą. Nuėjo. Ir pasiliko. Nes jai reikėjo kažko naujo ir grandioziško.
Ilgai tai buvo tiesiog nauja. Stulbinamu ar kažką pakeičiančiu ji nedrįso to vadinti. Tačiau viena diena... ir viskas keičiasi. Tik viena diena. Kiek nedaug tereikėjo, kad pasaulis imtų suktis sparčiau. Greičiau. Kad įgytų naują jausmą. Kažką skaidresnio. Kažkokią iškrovą. Atsipalaidavimą. Ir pasitikėjimą. Savimi ir kitais. Pasaulis sukosi, o ji kartu su juo.
Tik viena diena. O gal ne? Ne. Daug dienų. Prieš tai. Daug kartų ji tai jautė - greitesnę žemę, šviesesnį dangų ir išsidraikiusius plaukus. Muziką. Judesį. Pasaulį. Kaip tokia kaip ji, galėjo pamilti dalyką, kuriame atsidūrė lemtingojo sprendimo dėka? Tokios kaip ji nepamilsto to, ką pamilo ji. O ji pamilo turbūt patį gyvenimą.
Ir net jei tai ir ne fizinė būtybė. Net jei ne konkretus, apčiopiamas daiktas. Tai suteikia daugiau laimės, nei galima pagalvoti. Nors jai ten turbūt ir ne vieta. Bet ji jaučiasi gerai.
Tačiau dabar jai reikia vėl daugiau. Dar vieno sprogimo. Kažko tikresnio. Konkretesnio nei visas pasaulis. Įmanoma? Galbūt. Bet ne šiandien. Ir ne rytoj. Nebent ji priimtų sprendimą. Dar vieną? Rizikingesnį? Ne. Ji lauks. Šį kartą kol laimė pati ateis. Juk kartais reikia ir palaukti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą