Kur aš? Vėl ties šešėlio riba? Tamsaus, paslaptingo, tačiau galbūt nepaprastai gaivaus ir patogaus. Aš vėl ties riba, kai viskas tampa ranka pasiekiama. Ir toks artumas gąsdina. Taip arti alsuojanti nežinomybė visada kvepia baime. Taip pat ir šį kartą.
Ar elgiuosi teisingai? Ar nebūsiu balta varna (taip, deja, toks klausimas kirba galvoje, nors savo aplinkoje nebijau tokia būti)? Ar ten - mano vieta? Ar galėsiu sakyti, kad iš naujo įsimylėjau kopas, jūrą ir tuos žmones, kurie sups mane visas tas dienas? Ar aš būsiu ten, kur turiu būti? Ar neteks plasnoti kaip pasiklydusiam drugeliui ir vis nebyliai klykti, kad ne čia pataikiau? Ar išdrįsiu kalbėti? Ar pavyks peržengti tą ribą, skiriančią mano komforto zoną ir ateitį - laiką ir atstumą?
Nežinomybė visada gąsdina. Visada. O aš visa galva visada neriu į ją. Nežinomybę. Net jei bijau, nematau, negridžiu ką darau. Net jei tenka užsimerkti. Kartais baimė priverčia kūną likti paralyžiuotam, bet dažniausiai... Tenka ištrūkti iš nematomų pančių. Ir judėti, kad jau esi ten. Ar taip bus ir šį kartą?
Paradoksas, bet mane gąsdina išsipildžiusi svajonė. Ji tokia nereali, tokia nepasiekiama... Ir aš bijau, kad nesu verta jos. Kad pasiklysiu kaip tas drugelis, netyčia įskridęs mano kambarin. Bijau, kad mano tankų ir aršų širdies plakimą girdės aplinkiniai ir nesupras, kodėl ji taip plaka. Bet juk tai išsipildžiusi svajonė. Tai - mano ateitis. Kad ir kokia kraupi ji atrodytų.
O man tereikia spyrio į šikną ir rankos, kurios savininkas skristu kartu su manimi. Kad būtų lengviau nugalėti baimę. Kažko, kas suprastų. Ir išklausytų. Bet nebūtinai kalbėtų.
Man reikia drąsos. Ne adrenalino kraujyje, kurį išnaudoju visai ne tam, o drąsos. Tikros, kuri išnaikintų šešėlį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą