Šią vasarą gavau progą panaudoti savo ilgus metus bambinant fortepijoną taip, kad gaučiau naudos. Aišku, kiekvienas koncertas ar eilinis prasigrojimas yra naudingas - sielai, protui, jausmams nuraminti. Tačiau šį kartą gavau progą gauti naudos... šiek tiek labiau apčiuopiamu formatu. Šią vasarą savaitgaliais groju zakse, kitaip tariant - vestuvėse metrikacijos skyriuje. Pakeičiu mokytoją, kuri įprastai čia grodavo, nes ši negali.
Jausmas... keistas. Pirmi kartai kupini baimė ir drebančių pirštų, nesvarbu, kad čia kūriniai tokie, kur grojau antroje klasėje, o dar natos prieš nosį. Scenoje būni atsakingas tik už save, o čia savotiškai esi atsakingas už žmonių laimę (pripažinkit, ne itin malonu, kai jums groja ir girdit kliurkus). Be to, reikia stebėti, kada pradėti groti, kada sustoti, o dar kai vedėja kalba ne garsiau už krebždančią pelę... bet nieko. Įpratau.
Per tuos kelis savaitgalius mačiau daugybę jaunavedžių. Na gerai, ne daugybę - ant abiejų rankų pirštų turbūt suskaičiuočiau. Tačiau visi jie buvo skirtingi. Jauni, gal dvidešimties. Vargiai besusigaudantys, kur jie atsidūrė. Vyresni, gal dvidešimt penkerių. Nėščia jaunoji ir stresuojanti motina. Didžiulės iškilmės, suaugę žmonės. Daug svečių ir dar daugiau dovanų, tad per sveikinimus tą patį grojau gal šimtus kartų. Kur dar vienas mokyklos mokytojas, jusprendęs tuoktis būtent tada, kai aš tutiu pakeisti savo fortepijono mokytoją. Ir negana to, jaunasis nusprendė atsitempti į vestuves pusę bendradarbių. Grojau varstoma savo mokytojų iš gimnazijos žvilgsnių. Ne pats maloniausias jausmas, patikėkit. Dar buvo senukai, jau gerokai perlipę penkiasdešimtmetį. Bet atrodė nepaprastai mielai. Iš tiesų, keista būti tokioje vietoje ir matyti tiek daug... meilės. Aišku, ne vienas buvo akivaizdžiai vedantis iš reikalo. Bet kas šiandien kažką daro ne iš reikalo... Pabuvęs metrikacijos skyriuje, imi tikėti, kad meilė iš tiesų yra. Galbūt trumpa, galbūt kažkada užsibaigsianti skyrybomis. Bet tuo metu tai yra meilė. Ir visai nesvarbu, jauni ar seni. Turtingi ar vargšai. Visi jie myli.
Ir taip, aš darbar sėdžiu zakse prie yamahos ir laukiu sekančių vestuvių, kurios bus dar už pusvalandžio. Ir mąstau. Kada aš sutiksiu tokią meilę, kurią mačiau ką tik. Patikėkit, pasėdėję tokioje vietoje ir jūs imtumėt taip mąstyti.
Ir visai nesigailiu, kad neišsigandau priimti šį iššūkį ir išbandyti kitokį savo ilų metų darbo panaudojimo būdą. Visai smagu. Dažniausiai, išskyrus tada, kai kažkas atsistoja šalia ir žiūri į mano lakstančius pirštus, kur dėmesys turėtų būti ties jaunavedžiais. Bet ką padarysi. visokių būna.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą