Už lango ūžia vasariška liūtis. Įprastsi mėgstu lietų, ypač tą momentą, kai sėdžiu balkone ir stebiu kapsinčius lašus. Jie leidžiasi, leidžiasi, artėja link žemės nė neįtardami, kad čia ir baigsis jų kelionė. Kvaili lašai. Dievinu tą momentą, kai iš debesų ima lįsti skaidri saulė, savo mažučiais spindulėliais priversdama visą pasaulį šypsotis. Ta gaivi saulė tarsi sutramdo lašelius, stačia galva nerinčius į nežinią, ir lietus liaujasi. Dievinu tą jausmą, kai dangus nustoja verkti ir pasaulis vėl tampa gyvas. Judrus ir kupinas įvairiausių būtybių, iki tol pabūgusių vandens.
Taip, įprastai aš mėgstu liūtis. Dažniausiai tie lašai primena mane pačią - neriančią visur, kur tik gali priplaukti, nepasančią savo galimybių ir ieškančią daugiau, daugiau ir daugiau. Tie lašai kaip aš - jei ir akimirkai išsigąsta nežinomybės, tačiau vis tiek paskęsta dar nematytoje jūroje. Bet šiandien kitaip. Vakaro dangų užtemdė tiršti debesys, pasaulis keistai tapo pilkas. Negalėjau išvysti net saulėlydžio, įprastai nušviesdavusio mano tamsaus kambarėlio langą ir priversdavusio nusišypsoti. Šiandien viskas pilka ir šalta. Lietus ne gaivus, bet liūdnas ir primenantis... rudenį. Toks lietus visai ne vasariškas. Skirtumas tik tas, kad dabar aš sėdžiu nuobodulio ir rutinos narve, negalėdama sau rasti nežinomos vietos, priešingai nei niūrųjį metų laiką. Man beprotiškai trūksta nuotykių, iššūkių ir žmonių. Trūksta daugybės veiklos, kurios gausa spaudžia tiek, kad jau laukdama autobuso susirašau namų darbus ir, jei spėju, brūkšteliu namų darbus, o autubuse ilsiuosi, mat vėliau tam nebus laiko. Pasiilgau veiksmo. Nesu iš tų, kurių vasaros skendėtų kelionėse ir ilgomis naktimis, praleistomis lauke su galbūt ką tik sutiktais žmonėmis. Mano vasaros niūrios. Kaip ir šis lietus.
Taip išsiilgau kažko beprotiško. Nuovargio, kurio nesugebu pasiekti net numynus 15 kilometrų ir sutvarkius visą sodą. Noriu būti gyva. Gyva. Gyva! Noriu bėgti, kad spėčiau ten, kur reikia, noriu kalbėti ir būti išklausoma. Noriu tobulėti, noriu judėti. O vasara mane sustabdo. Ir nieko negaliu padaryti.
Noriu būti gyva. Kaip pasaulis po lietaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą