Kartais tereikia akimirkos, kad pasaulis apsiverstų aukštyn kojom. Ir nebūtinai blogąja prasme. Kartais tereikia naujienos, žinutės arba vienintelio žodžio, kad pasaulis taptų geresnis.
Po tokio smūgio, praėjus ar bent apmažėjus rankų drebuliui ir nurimus užslopintam klyksmui, jauti, kad dabar viskas tarsi kitaip. Pasaulis ima ir keistai susitraukia, palikdamas nepaaiškinamos galybės jausmą. Tada jautiesi tarsi žemės valdovas - atrodo, gali nuveikti ir padaryti bet ką, pėsčiomis ar dviračiu įveikti tūkstančius kilometrų ir kvėpuoti vis kitokiu, vis gaivesniu ir švaresniu oru. Tarsi būtum tas, kuris pirmasis įkvepia šviežio oro gurkšnį, o kitiems tenka tenkintis tuo, kas liko iš tavo iškvėpimo. Jautiesi galingas. Gerokai per didelis adrenalino kiekis užplūsta kraują ir tu jau kažkur. Kur įprastai nebūni.
Po kai kurių akimirkų pilkas dangus staiga tampa ryškai žydru, paprasti kamuoliniai debesys tampa kalnais atokiame Lietuvos kampelyje, o pačiam kyla motyvacija. Pasiekti daugiau. Pamatyti daugiau. Pasidalinti savo euforija su visais. Dalintis tuo pasauliu, telpančiu tavo delne. Jautiesi visagalis. Nesustabdomas. Nepailstantis.
Ir ką gali tik išsipildžiusi viltis, kurią akimirką jau norėjai užpūsti.
Štai dėl ko neverta užgęsinti vilties. Niekada. Net jei ir pastarajai nebėra pagrindo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą