Iš tiesų aš vis dar nežinau, kas esu. Arogantiška, savimyla ir nesugebanti pasilaikyti savo nuomonę sau? Kukli, tyli ir lyriška? O galbūt pašėlusi, nutrūktgalvė ir nevėkšla? Paprastai žinau, kas esu bent tą dieną. O šiandien jaučiuosi keistai pasimetusi. Normalu? Taip. Juk vasara.
Šiąnakt galvoje kirba daugybė idėjų. Ką galiu nuveikti. Ką pakeisti. Ko pasiekti. Naktį, kai pasaulis nutyla, viskas atrodo įmanoma. Tačiau tame ir bėda. Para turi tik dvidešimt keturiss valandas, maždaug septynias iš jų visi mielai skiriame miegui. O ką gali padaryti per likusias? Jei turi planų daugiau, nei galbūt tau liko gyventi dienų, o kai kurios idėjos prašyte prašosi laiko? Taip, aš vis dar turiu svajonių specialybę ir visai ne aklai jos siekiu. Darau viską, kad vėliau būtų lengviau. Kasdien stengiuosi bent po truputį patobulėti. Dievinu Grey anatomiją, kurios viena serija suvalgo kiek daugiau nei pusvalandį. Dievinu skambinimą fortepijonu, bet neprisiverčiu išmokti nieko naujo - prisėsiu, tai ir pasensiu prie tos kėdės. Akordeonas irgi laukia, nejudintas jau nuo gegužės. Draugai pasiilgsta, gamta irgi. Išlėkti reikia visiems. O kur dar svajojimas, buities darbai ir knygos. Kaip spėti viską sutalpinti?
Norėčiau daugiau laiko skirti rašymui. Galbūt ne tik išlieti tai, kas tiesiog sproginėja manyje, bet sukurti kažką rišlesnio. Norėčiau išmokti dirbti photoshopu. Persitvarkyti kambarį. Noriu dar. Dar. Ir dar. Noriu tiek daug, kad viskas netelpa valandose. Tokiomis naktimis gyvenimas ima atrodyti beprotiškai trumpas. Kaip žaidimas, tik kupinas baimės, kad tuoj viskas baigsis ir negalėsiu restartuoti.
Išnaudosiu kiekvieną sekundę. Nes nežinau, kada ši gali būti paskutinė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą