Užaugti. Ar ne.

Užaugti ar ne. Norėti ar ne. Skubėti ar ne.
Kol esame maži, visada norime užaugti. Aplinkiniams tik ir pasakojame, jog užaugę būsime balerinomis, komonautais ar pardavėjomis. Sakome, kad kai būsime kaip mama, tėtis, senelis ir močiutė. Žaisdami ,,Šansą" į klausimą ,,Kas būsi užaugęs" pasakydavome mamos ar tėčio vardą. Pasaulis atrodė toks didelis, toks neaprėpiamas. Kažkur gyveno meškos, kažkur, kur šilta, žirafos. Dar būdavo šalis, kurioje gyveno princesės iš mėgstamų pasakų, o kitame kamputyje - pokemonų ieškotojai, simpsonai ir Tomas su Džeriu. Pasaulis buvo kitoks. Bet jis buvo visa svajonė.

Augant viskas susitraukia. Ne tik pamėgtas megztukas ir batukai, bet ir pati Žemė. Išsvajotas Paryžius nebeatrodo toks tolimas, o kažkada buvęs tolimasis miestas su Akropoliu tapo lengvai pasiekiamas autobusu ar net dviračiu. Tada ir nebenorime užaugti. Kai etiketė ,,suaugęs" ima šnopuoti į nugarą, atsigręžiame į vaikystę. Ir sustingstame: kiek daug galimybių neišnaudojome, kiek daug nepadarėme. Bet kiek nuostabaus turėjome.
O aš blaškausi. Viena mano pusė beprotiškai nori ištrūkti iš čia, kur augau. Ta dalelė manęs nori tapti nepriklausoma, turėti savo pagrindą po kojomis ir jausti, kaip kryptingai kažkuo tampa. Nori pabėgti nuo to, kas tave pažįsta geriau nei tu pats save. Ta mano pusė nori ištrūkti iš glėbio vietos, kurioje visi apie tave sužino greičiau, nei tu pats.
Bet kita pusė... Čia jos šaknys. Čia visa laimė, visos ašaros ir juokas. Čia tas pats laisviausias vėjas, glostantis mano odą dviračio pagalba jam priešinantis. Tik čia tie laukai, skersai išilgai išbraidyti, tik čia paukščiai, kas rytą mane kėlę ir vėliau raminę, jog viskas bus gerai. Čia buvo žmonės, kurių nenoriu pamiršti. Čia buavu aš. Ir esu. Ta mano pusė žino, kaip man trūks vėjavaikiškų kvailionių ir nepaprastų draugų nepaprasto juoko. Kaip trūks vaikystės.
Ir plėšausi tarp savo norų. Užaugti, ar ne. Likti, ar ne. Išnykti, ar grįžti.
Turbūt vyresni pasakytų, kad ne, ne užaugti. Nenorti atsakomybės ir vargo. Bet kas, jei visą tą jau mačiau? Jei čia, namuose, visa tai jau buvo?
Bet ne. Neužaugti. Dar pabūti vaiku. Net jei kaimynų vaikai sveikintųsi ,,Laba diena", o visi kuždėtų surimtėti. Gyvenam tik kartą. Vaikais būnam irgi. Gyvenkim. Kol galim.

2 komentarai:

  1. vau. Labai gražios ir kas įdomu, jog turbūt visiems aktualios mintys. Man patiko!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už komentarą ir komplimentus!

      Panaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...