Trečiadienį iš Aistės gavau knygą "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos", šiandien ją perskaičiau. Pradėjau skaityti vakar, bet nedaug tegavau to malonumo - namiškiai liepė eiti miegoti, tad teko išjungti lempas. Miegoti neėjau.
Šį nuostabų penktadienį gavau progą namo grįžti itin anksti (antrą valandą aš jau įžengiau pro namų duris!), tad ir suryjau visą knygą.
Nemeluosiu - ji nebuvo iš tų istorijų, kurių turinys dar ilgą laiką kirbėtų galvoje. Perskaitei, užsirašei porą eilučių ir palikai. Pati istorija nesisuka galvoje, tik tos citatos.
Man galbūt pritrūko pačių skaudžiausių vietų detalesnio aprašymo. Jausmams irgi buvo skirta per mažai knygos turinio. Man patinka, kai jausmai būna nupasakoti nepriekaištingai, o čia galėjau tik įsivaizduoti, kaip veikėjai jautėsi.
O mano pačios fronte nieko naujo. Viskas lekia šviesos greičiu, kaip ateina, taip ir išeina...
"-Jungėjas, skyrėjas, nuodytojas, slėpėjas, atskleidėjas. Žiūrėk, kaip jis kyla ir slūgsta viską nusinešdamas.
-Kas toks?
-Vanduo. Na, ir laikas."
(John Green. "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos")
Va būtent. Laikas (o gal gyvenimas?) Viską vienodai greitai paslepia ir parodo. Nespėji mirktelėti, o jau viskas išnyksta. Lieka tik blankūs prisiminimai ir dar blankesni žmonės, vieną ar kitą akimirką buvę drauge.
Vis bandau išsiaiškinti knygos pagrindinę mintį, bet kuo labiau galvoju, tuo labiau viskas makaluojasi. Gal knygoje norėta pasakyti, kad kartais žmogus yra bejėgis prieš pasaulį (ligą, Dievą, žvaigždes, likimą - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi)? Kad kartais reikia nebijoti visiškai nusižeminti ir pamiršti savo orumą ir puikybę?
Šįvakar mano mintys klajoja ypatingai aukštai ir ypatingai vikriai. Gal paveikė kelios knygos eilutės ar pastraipos, o gal savo daro nuovargis. Vis dėlto, sunki savaitė buvo. O gal... O gal tik save "prigavau" su klajojančiomis mintimis? Gal jos tokios būna nuolat? Kas čia supaisys. Nebent tas, kas yra aukščiau mūsų - Dievas, likimas ar žvaigždės...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą