Vakar pusantros valandos susirašinėjau su lenkėmis. Keistas jausmas, kai tik prieš porą dienų susipažinom, pakankamai susibendravom, o jų jau niekada gyvenime nebesutiksiu. Niekad niekad. Gal kurį laiką dar bendrausiu su jomis veidaknygėje ar snapchat'e, bet vėl - neamžinai.
Susimąsčiau.
Kiek buvo tokių atvejų, kai su kažkuo bendravau, juokiausi, kartojom, jog niekad nepamiršim to ar ano įvykio, tačiau visa tai ir užsibaigė žodžiais? Kiek buvo žmonių, kai jei ne jiems, tai bent sau pažadėjau, jog niekad nepamiršiu jų pačių, tačiau jei išplaukė iš mano minčių užleisdami vietą kitiems?
Būtent, kitiems. Žmonės keičia vienas kitą. Su kuo kasdien kažkur eidavau prieš porą metų, šiandien sutinku vos kartą per savaitę. Ką laikiau visiškai pasikėlusiu prieš keliolika mėnesių, su tuo puikiai bendrauju šiandien, bet kas žino - gal ryt vienas kito net nebepažinsim? Kuo pasitikėjau prieš porą dienų, tam nė žodžio apie save nebesakyčiau... Apie kurį sakiau, jog "Jam nieko nepasakosiu", laisvai atsiveriu šiandien...
Viskas taip keičiasi. Veidai, prisiminimai, ketinimai... Nieko nėra amžino. Draugai nyksta kartu su rudeniniais lapais ir gimsta kartu su pavasario paukščiais. Nes žmogus negali būti amžinas - jis privalo suktis kartu likimo rate. Jis per silpnas plaukti prieš srovę, ir per stiprus stovėti vienoje vietoje... Nes žmogus - tik dalelė to rato: tik sukasi, sukasi, ir sukasi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą