Naktis

Tą naktį niekuo neišsiskiriančiame name, ant palangės sėdėjo nedidutė mergaitė. Ji žvelgė į švytintį mėnulį, jos skruostais slydo maži, sūrūs lašeliai. Mergaitę ta naktis užbūrė. Garsai ir spalvos, plytinčios už lango, puikiai atitiko mergaitės vidų. Trūko tik vieno - šviesulio, kuris parodytų jausmams kelią. Naktis šviesulį turėjo, o mergaitė - ne.

Jos lūpos krutėjo. Mergaitė meldėsi. Ji prašė dangaus, kad šalia jos atsirastų žmogus, galintis nuo jos veido nubraukti ašaras. Mergaitė norėjo, kad tas žmogus sugebėtų paguosti ne veiksmais, o žodžiais. Jai paguodos reikėjo. Nesvarbu, kad jos liūdesys rimtos priežasties neturėjo. Jai tiesiog reikėjo kažko artimo...

Mergaitei nusibodo. Jai iki pat sielos gelmių pabodo aplinkinių kaukės. Ji meldė, kad žmonės sugebėtų atskirti gyvenimą nuo spektaklio. Ji kartojo, kad spektaklis - tik gyvenimo momentas, o ne gyvenimas. Mergaitei trūko nuoširdumo. Jos kasdienybėje nebuvo paprasto tikrumo. Viskas buvo per daug painu. Per daug apgaulinga.

Slinko valandos, minutės, o gal tik sekundės. Tą naktį laikas prarado prasmę. Iš mergaitės akių tebesrūvo ašaros, o ji jų nestabdė. Ji tikėjo, kad tas vanduo sugebės nuplauti visą jos skausmą, visas klaidas. Mergaitė pyko. Pyko ant pasaulio, kad šis puikiai prisimena ir mato visus juodulius, tačiau vis rečiau pastebi gal net per didelį baltą plotą. Mergaitė stebėjosi, koks pasaulis aklas. Gal todėl ir tematė vien juodas klaidas?

Visai palengva mergaitės akys užsimerkė. Ji pavargo. Pavargo regėti melą, pavargo girdėti savo klaidų priminimus. Mėnulis išdžiovino ašaras nuo mergaitės skruostų, o tamsa ją priėmė pas save. Ta naktis tęsėsi amžinai. Ji neturėjo nei pradžios, nei pabaigos, o mergaitė užmerktomis akimis vis sėdėjo ant palangės. Palengva mėnulis apšvietė kelią ir mergaitės jausms, tad šie išnyko. Mažosios būtybės viduje liko tik ramuma. Ramuma, kuri užburia. Visai kaip naktis.