Pagaliau radau savo vietą. Žinot, kas mane labiausiai užkabino? Tas paprastumas. Neįsivaizdinimas, kas "Tu man nelygis". Jokio dėmesio kreipimo į išvaizdą. Akordeonistai - nuoširdūs žmonės. Bent jau mano mieste. Kas neįlenda į šiuos standartus, tiesiog metą visą šį reikalą. Nes... Paprasčiausiai, daugumai nelygis net paimti į rankas šį instrumentą. O su juo groti - jau visiškas nusižeminimas. Bet ne visiem.
Kažin, kodėl, nepaisant išvaizdos, šie muzikantai dažnai sulaukia "čia tai pavarėt" replikos?
Gerai, akordeono skambesys nėra gražiausias. Su juo sunku pagroti kūrinį, kurį visi apibūdintų "vouv, koks gražus", ko nepasakysi apie fortepijoną. Tačiau... Čia mano vieta. Muzika, nuoširdumas ir beveik jokios reikšmės išvaizdoje.
Kažin, kodėl, nepaisant išvaizdos, šie muzikantai dažnai sulaukia "čia tai pavarėt" replikos?
Gerai, akordeono skambesys nėra gražiausias. Su juo sunku pagroti kūrinį, kurį visi apibūdintų "vouv, koks gražus", ko nepasakysi apie fortepijoną. Tačiau... Čia mano vieta. Muzika, nuoširdumas ir beveik jokios reikšmės išvaizdoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą