Prieš.
Sniegu padabintoje pamiškėje skamba mažos mergaitės juokas. Tyras, kupinas laimės ir pasakų tikėjimo. Mergaitė, visa aptūtuluota storais rūbais, sėdi rogėse. Gan jaunatviškas senelis bėga iš visų jėgų ir tempia roges. Močiutė velkasi iš paskos, juokiasi, kai senelis nebepabėga. Jos rankose - nemažas maišelis morkų. Tai - siurprizas kiškiams, kad per Kūčias ir jie būtų laimingi.
Pagaliau visi trys atsiduria miške. Senelis kažkur dingsta, o močiutė su anūke slenka miško gilumon. Mergaitė pagriebia morkas ir padeda į ten stovinčias ėdžias. Keletą paberia ant žemės, jei kartais atsirastų neužaugų, kurie nepasiekia ėdžiose esančių gardumynų. Viską gražiai sudėjusios, mergaitė su močiute apsisuka ir keliauja atgal, link kelio.
Saulėje kažkas sublizga. Nedidukas maišelis kabo ant šakos, o jame... Saldainiai! Močiutė šypteli: "Turbūt kiškiai tau paliko". Laimingoji mergaitė pagriebia maišelį, įsėda į roges ir vėl visas karavanas keliauja: netikėtai atsiradęs senelis - priekyje, mergaitė - rogėse, močiutė - užnugary.
Pavakary, mergaitei spalvinant knygeles, į kiemą įvažiuoja tėčio sunkvežimis. Jo priekaboje - didžiulė, dar mišku kvepianti eglė. Tėtis su seneliu įvelka į namus tą milžinę, būsimą Kalėdų eglutę. Pastato ją prieškambary - tam, kad visi kuo dažniau ją matytų. O medis iš ties nemenkas - sieka lubas, net pritrumpinti reikia.
Vakare visi kartoja seną tradiciją - kartu puošia eglę. Na, ne visi. Močiutė su seneliu tik žiūri, o tėtis, mama ir mergaitė viską dabina. Nuo pat lubų iki pat grindų - kambarys taip žiba, kad net lempų įjungti nereikia.
Kitą dieną - Kūčios. Jos mergaitei nelabai patinka, mat visi tokie ramūs, o ir žuvį valgyti reikia... Bet vienas dalykas tikrai smagus. Tai - šiaudo traukimas. Pavalgę visi traukia iš po staltiesės po šiaudą ir lygina. Mergaitei kliūna trumpiausias, seneliui - ilgiausias. Jis tik šyptėli, prideda pirštą prie lūpos ir susikeičia su anūke šiaudais. Tąvakar tai nieko nereiškė.
O vat Kalėdos mergaitei išties patinka. Daugybė giminių, net ir nelabai malonių. Štai, kita močiutė jau grįžo iš Londono - oi, kiek saldainių privežė! Kitas senelis nėra pats maloniausias - vis nori nosį pavogti ar ir taip trumpus plaukus nukirpti. Podė vis šypsosi savo krikštadukrai, o va podinas tik ir nori įžnybti. Mergaitei greit pabosta suaugusių pliurpalai, tad jai leidžiama pasikviesti draugų. Oj, tada prasideda tikras smagumas! Visi susineša naujus žaislus, išbando naujus papuošalus, rengia dar nematytas lėles... Tačiau ateina vakaras, vaikai išeina. Vėl tenka kęsti suaugėlius, bet tai daug įdomiau, nei kambary sėdėti.
Staiga tėtis pakyla nuo stalo ir prisėda prie pianino. Pradeda groti visiems žinomas melodijas, giminaičiai dainuoja - kas sopranu, kas tenoru. Visiems nutilus, tėtis pakviečia šalia savo dukrą mergaitė pradeda dainuoti: "Laukiu dovanų, kaip senelis kailinių, kaip močiutė akinių, kaip šunelis kumpio...". Tėtis pritaria pianinu ir tyliu savo vyrišku balsu. Baigus dainuoti, visi ploja. Mergaitei kiek gėda, bet tai... Nesvarbu.
O kur dar Naujieji metai! Fejervaerkai, tėvų draugai su vaikais, daug dainų ir šokių! O svarbiausia - nereikia anksti eiti miegoti!
Po.
Jokio sniego. Jokių rogių. Net mažajai sesei.
Maža, už sesę vos didesnė dirbtinė eglė. Kam reikia tikros, kam reikia didelės?
Maistas ir televizorius. Na, kažkiek sesers naujų daigtų išbandymas.
Jokių giminių. Jokių dainų ar skambaus juoko.
Ir po visų Kūčių. Ir po visų Kalėdų.
Bijau kažką daryti taip, kaip seniau. Nenoriu matyti artimųjų ilgesingų akių. Ne kiek nenoriu, kiek negaliu.
Nežinau, kodėl geriausias prisimenu tas Kalėdas, aprašytas ir įvardintas kaip "Prieš". Buvau tikrai maža, keista, kad šitiek pamenu. Bet pamenu. Ir nenoriu pamiršti. Net jei tai ir nebuvo paskutinės Kalėdos, kurias galiu vadinti Kalėdomis...
Sniegu padabintoje pamiškėje skamba mažos mergaitės juokas. Tyras, kupinas laimės ir pasakų tikėjimo. Mergaitė, visa aptūtuluota storais rūbais, sėdi rogėse. Gan jaunatviškas senelis bėga iš visų jėgų ir tempia roges. Močiutė velkasi iš paskos, juokiasi, kai senelis nebepabėga. Jos rankose - nemažas maišelis morkų. Tai - siurprizas kiškiams, kad per Kūčias ir jie būtų laimingi.
Pagaliau visi trys atsiduria miške. Senelis kažkur dingsta, o močiutė su anūke slenka miško gilumon. Mergaitė pagriebia morkas ir padeda į ten stovinčias ėdžias. Keletą paberia ant žemės, jei kartais atsirastų neužaugų, kurie nepasiekia ėdžiose esančių gardumynų. Viską gražiai sudėjusios, mergaitė su močiute apsisuka ir keliauja atgal, link kelio.
Saulėje kažkas sublizga. Nedidukas maišelis kabo ant šakos, o jame... Saldainiai! Močiutė šypteli: "Turbūt kiškiai tau paliko". Laimingoji mergaitė pagriebia maišelį, įsėda į roges ir vėl visas karavanas keliauja: netikėtai atsiradęs senelis - priekyje, mergaitė - rogėse, močiutė - užnugary.
Pavakary, mergaitei spalvinant knygeles, į kiemą įvažiuoja tėčio sunkvežimis. Jo priekaboje - didžiulė, dar mišku kvepianti eglė. Tėtis su seneliu įvelka į namus tą milžinę, būsimą Kalėdų eglutę. Pastato ją prieškambary - tam, kad visi kuo dažniau ją matytų. O medis iš ties nemenkas - sieka lubas, net pritrumpinti reikia.
Vakare visi kartoja seną tradiciją - kartu puošia eglę. Na, ne visi. Močiutė su seneliu tik žiūri, o tėtis, mama ir mergaitė viską dabina. Nuo pat lubų iki pat grindų - kambarys taip žiba, kad net lempų įjungti nereikia.
Kitą dieną - Kūčios. Jos mergaitei nelabai patinka, mat visi tokie ramūs, o ir žuvį valgyti reikia... Bet vienas dalykas tikrai smagus. Tai - šiaudo traukimas. Pavalgę visi traukia iš po staltiesės po šiaudą ir lygina. Mergaitei kliūna trumpiausias, seneliui - ilgiausias. Jis tik šyptėli, prideda pirštą prie lūpos ir susikeičia su anūke šiaudais. Tąvakar tai nieko nereiškė.
O vat Kalėdos mergaitei išties patinka. Daugybė giminių, net ir nelabai malonių. Štai, kita močiutė jau grįžo iš Londono - oi, kiek saldainių privežė! Kitas senelis nėra pats maloniausias - vis nori nosį pavogti ar ir taip trumpus plaukus nukirpti. Podė vis šypsosi savo krikštadukrai, o va podinas tik ir nori įžnybti. Mergaitei greit pabosta suaugusių pliurpalai, tad jai leidžiama pasikviesti draugų. Oj, tada prasideda tikras smagumas! Visi susineša naujus žaislus, išbando naujus papuošalus, rengia dar nematytas lėles... Tačiau ateina vakaras, vaikai išeina. Vėl tenka kęsti suaugėlius, bet tai daug įdomiau, nei kambary sėdėti.
Staiga tėtis pakyla nuo stalo ir prisėda prie pianino. Pradeda groti visiems žinomas melodijas, giminaičiai dainuoja - kas sopranu, kas tenoru. Visiems nutilus, tėtis pakviečia šalia savo dukrą mergaitė pradeda dainuoti: "Laukiu dovanų, kaip senelis kailinių, kaip močiutė akinių, kaip šunelis kumpio...". Tėtis pritaria pianinu ir tyliu savo vyrišku balsu. Baigus dainuoti, visi ploja. Mergaitei kiek gėda, bet tai... Nesvarbu.
O kur dar Naujieji metai! Fejervaerkai, tėvų draugai su vaikais, daug dainų ir šokių! O svarbiausia - nereikia anksti eiti miegoti!
Po.
Jokio sniego. Jokių rogių. Net mažajai sesei.
Maža, už sesę vos didesnė dirbtinė eglė. Kam reikia tikros, kam reikia didelės?
Maistas ir televizorius. Na, kažkiek sesers naujų daigtų išbandymas.
Jokių giminių. Jokių dainų ar skambaus juoko.
Ir po visų Kūčių. Ir po visų Kalėdų.
Bijau kažką daryti taip, kaip seniau. Nenoriu matyti artimųjų ilgesingų akių. Ne kiek nenoriu, kiek negaliu.
Nežinau, kodėl geriausias prisimenu tas Kalėdas, aprašytas ir įvardintas kaip "Prieš". Buvau tikrai maža, keista, kad šitiek pamenu. Bet pamenu. Ir nenoriu pamiršti. Net jei tai ir nebuvo paskutinės Kalėdos, kurias galiu vadinti Kalėdomis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą