Paskutines valandas skaičiuoja dar viena nuostabi diena. Šiandien tik dar kartą įsitinau, jog esu absoliuti optimistė (na, kartais būna išimčių...) ir dar kartą supratau, kad geriausiai jaučiuosi žmonių apsuptyje, nora esu namisėda. Keistokas derinys, ar ne?
Mokykloje pamokų nebuvo, dabinome mokyklą Kalėdoms. Dievinu šią dieną. Kas, kad per ją būna daug nesutarimų dėl išsiskiriančių nuomonių, kas, kad ne su vienu apsirieji. Juokas ir Kalėdinis džiaugsmas vis tiek ima viršų, nepaisant visų kliūčių...
Nors klases puošti turėjome iš ne itin Kalėdiškų puošmenų (šieno ir šakų), tačiau kurybingumo mums netrūko. Nuo lempų nuleidome sidabrines žvaigždes iš nupurkšto šieno, ant lentos puikavosi konkorėžių ir mandarinų žievelių girlianda, o ant durų įsitaisė iš šakų suraizgytas besmegenis. Stendai taip pat turėjo būti papuošti, bet kaip tiksliai - aš jau nebemačiau (išėjau į muzikos mokyklą)
Kūrėme scenarijų karnavalo pasirodymui. Va čia ir prasidėjo visi nesutarimai... Visi su savo principais, visi su savo nuomonėm ir nei vienas nenori nusileisti kitam. Viena klasiokė pasakė, kad nevaidins visai, nes mes jos neįtalpinome į tam tikrą vaidmenį. Tragedija. Nuėjus ją apkoliojau, maždaug: "Scenarijai niekada nesusikuria iš niekur. Visada yra keičiama, kraipoma į visas puses. Niekas nesusistato be pakeitimų. Pernai? Pernai lygiai taip pat po penkis kartus keitėme aktorių vaidmenis. Tu tiesiog kažkur prasitrainiojai ir nematei viso kūrimo. Gerai, gerai, atsiprašau, per skaudžiai pasakiau. Gerai, sakau, kad atsiprašau. Buvai kažkur kitur, o ne su mumis klasėje. Žinok, kartais savo principus reikia pasilaikyti sau. Kartais reikia prisitaikyti.". Na, ar kažkas panašaus. Klasiokė įsižeidė, bet rimtai jau mane užkniso. Pati nieko nekuria, net reklamos nesugeba sugalvoti, o dar priekaištauja, jog per daug keičiam ir kad ji "ne kokia šiukšlė, kad taip stumdyt galėtumėm". Bet viskas praėjo, dirbom toliau.
Tiesa, ryte dar reikėjo ir langus kai kuriuos papuošti. Gavom pylos nuo mūsų mylimosios dailės mokytojos, ale "nevienodą žvaigūdučių skaičių klijuojam". Velniop ją.
Na, scenarijaus taip ir nesukūrėm iki galo (kiti per daug tingi savo rolėms kažką pagalvoti), klasę puošti lyg ir baigėm (užbaigėm išties triumfuodami: mėtymasis šakomis, debiliškas vieno ar kito juokas, šiaip nešvankybių ieškojimas normaliuose dalykuose). Bent jau pasilinksminom.
Muzikos mokykloje... Nieko naujo. Tas pats džiaugsmas, kai pavyksta, tas pats nusivilimas, kai nepasiseka kažko sugroti. Svarbiausias dalykas šiandien - šlamantys piniginėje, kurie buvo išleisti "Kregždutės" saldainiams. Niam.
Nieko ypatingo? Taip. Tačiau kartais visai nereikšmingi dalykai teikia džiaugsmą, net jei jie ir būna perlipę ne visai malonias rietenas.
P.S. Vakar autobuse pamečiau telefoną, kas rado - pasiėmė. Dabar sėdžiu su sesės išmaniuoju, tokiu pat kaip savo pamestu, tik labiau laginančiu. Ech.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą