Kas, jeigu..?

Jau skaičiau daugybę tokių įrašų interneto jūroje. Turbūt jau daugeliui įgriso tokie klausimai-atsakymai, arba visai priešingai - netgi labai patinka ir tik ieško, kur dar rasti bent vieną tokio tipo įrašą. Pirmojo tipo žmonėms vis tiek siūlau paskaityti, nu, nes jei jau čia atėjote, tai turbūt nelabai turite ką veikti arba atidėliojate kokius matematikos namų darbus, o antrojo tipo žmonėms tikiuosi, kad įtiks mano atsakymai.

Jei nuoširdžiai tariant, kiek keista ne lieti savo mintis, o bandyti įtilpti į kažkokius rėmus. Seniai bespraudžiau save į mažą erdvę.

Beje, už pažymėjimą dėkoju Emilijai su nežemiška siela, o pati toliau grandinę palieku atvirą. Tarkim, kad šis tinklaraštis - jūra, į kurią sutekėjo visos upės. O norinčios į šią grandinę prisijungti, visada gali tai padaryti ir be užtaginimo, tiesa?

Kas, jeigu: tau niekada nereikėtų miegoti... BET: mirtum 20 metų per anksti?
Prieš savaitę turbūt būčiau net nemąstydama sušukusi: ,,Sutinku!", nes tada dar buvau pakankamai kupina energijos, ryžto iš savęs išspausti maksimumą ir paprasčiausiai man keliolikos valandų veiklumo nepakako. Tačiau perdegiau, ir dabar suprantu, kad miegas tebuvo vienintelis paros laikas, kai ilsėdavausi. Todėl šiandien sakau ne ne ne ir ne, nes nemiegant, turbūt, jei kūnas ir neišsektų, tai proto atžvilgiu paprasčiausiai nudurnėčiau. Geriau pasilieku savo dvidešimt metų, jei tik tiek man dar skirta.

Kas, jeigu: visur pasaulyje būtų taika... BET: dingtų internetas apskritai kaip dalykas?
Jeigu kažkokiu būdu būčiau garantuota, kad TIKRAI visur bus taika, TIKRAI niekas nieko nežudys ir visi bus malonūs, tai sutikčiau nė nedvejodama. Tačiau jei kas nors man realybėje tai pasiūlytų, turbūt nusišaipyčiau ir tik pasakyčiau: ,,Įrodyk." Paprasčiausiai nepatikėčiau, kad tai įmanoma. Todėl nesutikčiau su pasiūlymų, nes manyčiau, kad kažkas nori mane apvogti. Bet dabar, besivartydama minkštoje lovoje, sutinku.

Kas, jeigu: turėtum magišką kilimą... BET: niekada negalėtum nuo jo nulipti?
Oj ne. Ne. Ne. Ne. Ant žemės jaučiuosi nestabiliai, apie orą net nekalbu. Be to, negalėčiau šokti ir šiaip nepatogu. Ne ne ne.

Kas, jeigu: turėtum magišką spausdintuvą, kuris spausdina tikrus pinigus... BET: turėtum visą likusį gyvenimą nešioti kiltą be kelnaičių?
Tikrai ne. Pirmiausia, su kiltu, ir juolab be kelnaičių, būtų labai šalta, be to, gėda. O ir beribiai pinigai kažin ar suteiktų daug laimės. Nebebūtų tikslo dirbti, mokytis. Viskas taptų vien pramogos... Per mažai intrigos ir neįdomu. Taigi tikrai nesutinku nešioti kilto ir spausdinti pinigų krūvas.

Kas, jeigu: turėtum pakelį traškučių, kuriame niekada nesibaigia traškučiai... BET: tavęs niekada niekas neįsimylėtų? 
Ir vėl ne. Kas keičia traškučius į meilę? Jau negana to, kad čipsai - nesveika, storina ir šiaip ten vienas brudas, o dar meilės atsisakyti? Nu jau ne! Ir kas tokį sandėrį išdrįso sugalvoti?

Kas, jeigu: mokėtum 3 pasirinktas užsienio kalbas... BET: pamirštum savo gimtąją kalbą?
Hm. Sutikčiau. Nors man ir lietuvių kalba beprotiškai graži, skambi ir be viso to - dar saugotina, bet iškeisčiau ją į anglų, rusų ir ispanų. O mokėdama tris kitas kalbas, galėčiau mokytis lietuvių. Būtų šioks toks nuotykis, tiesa?

Kas, jeigu: saulė šviestų tada, kai esi geros nuotaikos... BET: lytų lietus, kai tau liūdna?
Na, jei aš galėčiau savo nuotaika valdyti orus, ūkininkai apsidžiaugtų, o kitiems irgi nemaišytų. Nesu iš tų, kurie dažnai liūdėtų, bet vakarais kartais užeina, tai kviečiams palaistyti lietaus pakaktų. O ir šiaip, sužinoję žmonės turbūt būtų geri labai man, nes juk valdyčiau orus! Bet nepaisant visų šių nekliūčių, atsisakau. Jausčiausi kalta, jei savo liūdnumu sugadinčiau kam nors iškylą ar šiaip kokią kelionę...

Kas, jeigu: darbas apie kurį svajoji yra tavo... BET: atlyginimą gauni šokolado plytelėmis?
Nu ne. Tikrai ne. Šokoladą mėgstu (cha. Mėgstu - per švelniai pasakyta), bet saldumynais nei mokesčių nesumokėsi, nei namo nenusipirksi... Ir net nepavalgysi. O vat už uždirbtus pinigus galima viską įsigyti, jei tik uždirbi pakankamai, ir galbūt dar šokoladui lieka. Tad tikrai atsisakau.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...