Prisiminimai

Prisiminimai skaudūs. Praalkę, jie karts nuo karto grįžta ir griaužia tave savo aštriais dantimis, drasko ilgais nagais ir degina tavo silpną širdį ugniniais liežuviais. Tik gerokai pasisotinę mano laime, jie apsisuka tris ratus aplink save ir neria lauk. Tada ateina laikas, kai pradedi kurti naujus prisiminimus. Per tą laiką badauti ima trumpam į užmarštį nukišti momentai, bet, kadangi jie alkani, vėl grįžta. Ir vėl skausmas, ir vėl nežmoniškas deginimas... Viskas vėl ir vėl iš naujo. Tai niekada nesibaigia.

Teisus buvo J.K. Rowling sukurtas veikėjas - Dumbuldoras, sakydamas, kad mirę artimi žmonės niekada mūsų nepalieka. Tiesą pasakius, nežinau, ar tai daugiau gerai, ar labiau blogai. Paleisti juos užmarštin per daug gailą, būtų tiesiog nedėkinga jų atžvilgiu. Bet... Bet tai slegia. Turėti viską savy, nešiotis kiekvieną ištartą, dar įstengiamą prisiminti žodį. Kiekvieną vaizdą. Kiekvieną jausmą. Balsą. Muziką, kuri jungdavo.

Nepaprastai skauda, kai sutinki tą, kuris juos pažinojo. Tą, kuriam atrodo, kad norėtum tą ar aną žinoti... Tu ir nori. Bet sužinoti dažniausiai norisi visai ne tada, kada yra galimybės. Kai turi progą dar kažką išgirsti, būni nepasiruošęs. Išbadėję prisiminimai ima valgyti tavo visą esybę, tu prarandi savikontrolę. Įskaudini visus aplink, net tuos, kurie niekuo dėti ir/ar nieko nesupranta. Ir tai vyksta kasmet. Nes prisiminimai amžinai nelaukia...

Bet mums reikia žaizdas atveriančių prisiminimų. Tam, kad gautume spyrį ieškoti geresnių momentų, negu kad buvo seniau. Tam, kad sukurtumėm tai, ko galbūt nespėjo kiti.

P.S. Dabar užsivedžiau ant Hario Poterio knygų, tad nekeista, kad mintyse - veikėjų žodžiai. Gera skaityti tą pačią knygą po daug metų ir matyti ją iš kitos pusės...