Kartais man patinka valgyti, pavydžiui, mėgstamus spagečius su sūriu ir galvoti, kiek atomų yra viename kąsnyje. Man patinka mąstyti, kad sūris sudėliotas iš vienokių kaladėlių, o makaronai - iš kitokių. Gyvuojant tokiom mintim pasaulis tarsi išsiplečia, nes tų molekulių (jau nekalbant apie atomus) gausybė nebesutelpa mano galvoje, o tik veržiasi per kraštus ir sudėlioja visą keistą, tačiau beprotiškai nuostabų pasaulį.
Kartais pagalvoju, kad ir aš tesu daugybės atomų lipdinys. Iš tiesų, užplaukus tokioms mintims, kad visos dalelės tik vargsta, vienijasi ir dauginasi vien tik dėl manęs, imu jaustis neapsakomai dėkinga atomams. Ir kalta, nes niekaip negaliu jiem atsidėkoti... Juk tik jų egzistavimo dėka esu ir aš, penkiolikinė mergaitė su daugybe trūkumų. Bet juk atomai ir taip stengiasi, galbūt jiems tiesiog nebepavyksta padaryti visko idealiai, todėl būtų nemandagu ant savęs bambėti...
O ir pamąsčiusi apie atomus, nedrįstu dejuoti, koks žiaurus kartais būna pasaulis. Juk pasaulis - tik milijardai atomų, tokių mažučių, kad būtų tiesiog barbariška kaltinti juos dėl netinkamai atlikto darbo. Bet visuomenė linkusi elgtis priešingai... ant mažesnių ir bejėgių visada drįsta bambėti, mat jie nepakovos už save. Tačiau čia ir krenta žmonių savigarba - juk taip nemandagu blogai apkalbėti menkesnius!
Kiek daug susideda iš atomų. Kiek daug jiems tenka ištverti. Kiek jų daug. Kokie jie maži. Kiek mažai mūsų. Kokie mes dideli.
WOW WOW WOW. Nuostabus tinklaraštis, lengvai skaitomos mintys ir šiaip viskas nerealu. Prenumeruoju. Tik mažytis pastebėjimas - skiltyje apie save padarei klaidelę žodyje "šypsausi" ;-) Sėkmytės, oi, ne, didžiausios sėkmės ne tik rašant ir pildant šį mažą (nors ne visai, su 18,5 tūkstančių skaitytojų, hehe) pasaulėlį, bet ir realiame, ne internetiniame pasaulyje;-)
AtsakytiPanaikintiLabai labai ačiū! Pašviesinai gan niūrų rytą ;)
Panaikinti