Žvaigždės, artimos sielos ir palangė

Maža mergaitė trumpučiais šviesiais plaukais, vilkinti rausvus taškuotus naktinius marškinius, sėdėjo ant kiek per daug dulkėtos palangės ir žiūrėjo į tūksannčiais žvaigždžių nusėtą dangų. Trumpaplaukė bandė suskaičiuoti tuos spindinčius žyburėlius, telpančius į lango ribą, mat neseniai išmoko skaičiuoti iki šimto. Tačiau to padaryti jai niekaip nrpavyko... tik pakreipdavo galvą, švyst - dar viena žvaigždė išnirsta. Mergytė susipainiodavo, kurią žvaigždelę jau  priskaičiavo, o kurios - ne, tad vėl tekdavo pradėti iš naujo. Mažylė skaičiavo ir skaičiavo, kol galų gale jos mintis apsėdo ne skaičiai, o miegas, ir ji grįžo į lovą - ten, kur ji ir turėjo būti.

Praėjo keleri metai. Mergaitės plaukai jau siekė pečius, o ne maskatavo į visas puses vos uždengdami ausis. Ji vėl sėdėjo ant tos pačios palangės ir žiūrėjo į nakties šviesas - žvaigždes. Šį kartą mergaitė nesistengė suskaičiuoti šių nuostabių dangaus grožybių, ji tiesiog žiūrėjo. Stebėjo, kaip viena po kitos jos sumirksi, tarsi dangus kas sekundę mirktelėtų į jį žiūrinčiai mergaitei. Turbūt tai leido nesijausti vienai, bet iš dalies tas vaizdas ir žlugdė... Gerai tai, kad dangus vienas, - visai kaip ir mergaitė. Bet užtat žvaigždžių... jų milijonai. Jos turi viena kitą, o jų stebėtoja šiuo metu neturi nieko. Tik save, dangų, palangę ir šaltą kaip skaniausi ledai stiklą, kuris mergaitę skyrė nuo nakties pasaulio.

Pralėkė dar keleri metai. Mergaitės (o gal jau derėtų sakyti merginos?) plaukai jau siekė nugaros vidurį, o pati ji vėl sėdėjo ant palangės. Mergina žiūrėjo į žvaigždes ir nors žinojo, kad jos tėra didžiuliai dujų kamuoliai, jai patiko tiesiog manyti, jog žvaigdės - dangaus akutės, dangaus ir mergaitės bendravimo būdas. Staiga mąstytoją vėl užgožė liūdesio šešėlis, ji vaikė jį gerais prisiminimais. Bandė juos suskaičiuoti... Vienas. Du. Aštuoni. Devyniolika. Dvidešimt. O, jau ji minėjo šitą? Devyniolika. Ar aštuoniolika? Eilinį kartą mergina susipainiojo. Gražių prisiminimų tiek, kiek turbūt žvaigždžių danguje... Tiek daug, kad jų niekad nepavyksta suskaičiuoti. O tai reiškia... kad mergina niekada nebuvo viena. Tokius gražius jausmus, įsiterpusius gilyn į mergaitės širdį, gali sukurti tik daugybė žmonių. O šitokią galybę jaumų... tik tūkstančiai bendraminčių, kambariokų, draugų, giminaičių ir praeivių.

Mes nielada nebūname vieni. Galbūt tas, kas mus palaikytų, nėra šalia, bet juk ir žvaigždės neblykčioja šalia. Jas skiria milijonai kilometrų, tačiau iš šalies jos niekada neatrodo vienos, nes tokių kaip jos - dar bent devynios galybės. Kaip ir mūsų. Paprasčiausiai mes nežinome, kaip toli ar arti yra mums artima siela.