Pamąstyk apie medį. Taip, apie medį. Galbūt patį gražiausią ir didingiausią, kokį tik teko matyti, o galbūt apie mieliausią tik tau. Rudenį šis medis lėtai, lyg nenorėdamas numeta lapus, prarasdamas beveik viską, ką turėjo. Kartais visi medžio lapai dingsta tarsi pernakt ir būtent tada, kai praūžia siautulinga ir skaudi vėtra. Tačiau nepaisant žiemą užsitęsusios pilkumos, medis vėl atsiaugina lapus, kasmet vis tankesnius, didesnius... Ir visas šis užburtas ratas tęsiasi metų metus, vėl ir vėl iš naujo. Tačiau medis lapus praranda ne šiaip sau. Taip jau yra, kad tai jam padeda vėliau išgyventi, nors ir tuo metu negalės pasigaminti sau maisto. Sakoma, nieko nebūna be priežasties.
O dabar pagalvok, kad tas medis (didingas ir gražus!) tėra tavo gyvenimas. Taip, taip, gyvenimas. Ateina laikas, kai prarandame, atrodo viską. Po to seka pilkuma, nežinia ir keistas tamsos, alsuojančios tau už nugaros, jausmas. Bet tada privalai iš paskutinių jėgų sukurti naują, didingesnį ir gražesnį rytojų, kad netektų vėl prarasti. Tačiau ir vėl prarandi. Ir vėl augini naują. Užburtas praradimų ir laimėjimų ratas tęsiasi ir tęsiasi vėl ir vėl. Tačiau prarandi, kažką aukoji ne šiaip sau. Taip jau pasaulio surėdyta, kad prarandame tam, kad galėtumėm augti ir tobulėti, siekti daugiau ir daugiau. Juk sakoma, kad nieko nebūna be priežasties.
Aišku, praradimo ir aukos jausmas siaubingas. Bet tada pagalvok apie laimėjimo euforiją. Verta, tiesa?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą