Kengūriukų užvaldyta

Šiandien mano galva tiesiog plyšta nuo minčių ir jausmų. Mintys, tos spalvingos mintys kaip maži kengūriukai šokinėja po mano galvos australiją nešiodami viską, kas papuola. Ir, savaime suprantama, siaubingai viską sujaukdami... Mano akys nebesugeba aprėpti tiek, kiek liepia įžvegti protas, o jausmai veliasi palikdami ant širdies tik mazgų pilną siūlų gniužulą.

Žiūrėjau į žiemišką saulėlydį, kuris debesis ir namų sienas nutvieskė auksu, o sniegą privertė blizgėti taip, kad akys imdavo raibti ilgiau pažiūrėjus į blizgučiais nusėtą žemę. Tada pagalvojau, kad mes per daug praleidžiame. Esame lyg upė, tekanti tik pirmyn, siekianti vien tik platesnių vandenų... ir, deja, nepastebinti kratuose verdančio nuostabaus gyvenimo. Gal mes, kaip ir ta upė, priimame tik pasaulio atspindžius, neįžiūrėdami jo tikrojo grožio?

Naršiau veidaknygėje, ir su kiekvienu pasisakymu mano šypsena vis labiau niaukėsi. Keista, kaip visiškai nepažįstamo žmogaus ir, juolab, aktoriaus mirtis gali atnešti nemažą kiekį liūdesio. Atrodo, kad jis išsinešė dalelę mano vaikystės pasakų, kurios nuspalvino mano pasaulį kitokiom, gal šiek tiek magiškom spalvom... Gal net ryškiau, nei visi saulėlydžiai kartu sudėjus.

Mintis ir jausmus skandinau darbu. Visai kaip Sinas iš ,,Bado žaidynių", kuris sakė, jog ,,Aš savo jausmus išreiškiu darbu. Taip niekas nenukenčia, tik aš pats". Taigi, daug mokiausi ir dar daugiau kartojau jau išmoktus dalykus. Šiaip sau, dėl savo malonumo. Patikėkit, yra viena mokytis, kai esi verčiamas, ir visai kas kita, kai imiesi to, ko nori, tiek, kiek nori, ir tada, kai nori. Šiandien sau leidau paskanauti tikrojo mokslo, kuris pakelia nuotaiką, o ne ją smugdo. Visiškai kitoks jausmas.

Ir dar grojau. Taip, kad mano sielos stygos virpėtų kartu su mano senojo ,,Ríga" pianino stygomis. Leidau viską užmiršti, paskęsti ten, iš kur niekas manęs neištrauks. Begrodama pro langą mačiau kaimo vandentekio bokštą, kuris, turbūt, vienintelis nesikeičia. Metų metus groju, metų metus matau tą patį bokštą. Jis jau liko kaip stabilumo simbolis. Juk kažkas privalo išlikti toks, koks buvo ir seniau, ar ne?

O dabar laikas nustumti kengūriukus lauk ir leisti nebūčiai užvaldyti mano galvą... Kažin, per kiek laiko man tai pavyks padaryti?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...