Kaip niekad netylanti vietovė sugebėjo tapti vaiduokliu?

Šiandien atlikau rudeninį ritualą: nuėjau su sese rinkti gilių, kaštonų ir spalvotų lapų. Seniau žingsniuodavau tai daryti, nes pačiai reikėdavo, o kai tamstos mokytojai visokių rudens grožybių nebereikalauja, darau tai su jaunėle seserimi.
Ėjome link mano buvusios mokyklos, nes ten daugiausia ąžuolų su visom gilėm.

Įžengiau į mokyklos kiemą... Ir prieš akis išniro visos minutės, praleistos ten.
Vaikai, sustoję eile prie supynių. Futblolo ir krepšinio aikštės, kurioje "didžiukai" varinėdavo kamuolius. Medžiai, tarp kurių mes, mažieji, žaisdavome gaudynių. Galų gale sodas, į kurį mokytojos liepdavo eiti, net jei obuoliai buvo visiškai nusibodę...
Visa ta aplinka, kadaise buvusi gyva, tapo mirusia. Arba tiesiog neatliekančia savo paskirties.
Mokyklai užsidarius, krepšinio ir futbolo aišktelės tapo vieta, skirta bernams pasigerti.
Vaikų žaidimo aikštelė virto liūdnesnėmis nei kapinės - gal metus po mokyklos užsidarymo vaikai čia vis sugrįždavo, tačiau laikui bėgant supynes ir čiuožynes išjudinančių gyvybių liko vis mažiau. Tad vienos supynės supuvo ir buvo išgabentos iš ten, kitas perkėlė kitur, liko tik vienerios, pačios seniausios, kurios čia stovi nuo neatmenamų laikų.
Į sodą įžengti neįmanoma - žolės beveik siekia medžių šakas.
Liko tik pats mokyklos pastatas ir medžiai. Tačiau ir tas vaizdas liūdina - pažvelgus pro mokyklos langą, viduje matyti tik išgriauti koridoriai ir tuščios klasės, o medžiai... Jie galbūt sukelia per daug liūdesio. Jie vieninteliai išliko nepakitę...

Atsisėdau ant supynių. Tų vienintelių, kurios išliko. Jos surūdijusios, geltonos spalvos dažai nusigrandę, supynės tapo ne kiek geltonos, kiek tiesiog metalinės. Sėdėjau ir supausi. Supausi tiek aukštai, kad paširdžiuose plasnojo drugeliai ir mano sėdynė pakildavo kartu su supynėmis. Supausi būtent tiek, kiek tada, kai buvau mažytė ir smulkutė mergytė. Užverčiau galvą į dangų. Tada taip besisupdami sugebėjo padaryti tik drąsuoliai...
Suvokiau, kad tuoj apsiverksiu. Viskas taip liūdino. Vieta, kurioje aš pradėjau savo savarankišką gyvenimą, tapo vaiduokliu. Niekam nereikalingu, visų pamirštu. Supratau, kad po daugel metų niekas neprisimins, kad čia būtą mokyklos. Niekas nežinos, kad kažkada čia vaikai lakstė ir juokėsi. Kartais verkė ir pyko. Arba tiesiog šypsojosi.

Nurijau tą kietą gumulą ir supausi toliau. Nė kiek nebijojau, nesvarbu, kad sūpynės buvo gal kiek per daug apimtos rūdies. Jos dar niekad nebuvo nutrūkusios ar nulūžusios...

Susimąsčiau. Ar daug kas pasikeitė? Taip, jei kalbėsime apie išorę. Aplinkoje krūmai tapo daug aukštesni, nors seniau buvo vos vos pakilę nuo žemės. Atsirado daug tuščios erdvės - nebeliko daiktų ir žmonių, užpildančių tuštumą. O ir ant supynių suposi ne maža mergytė (kuriai ant vaikystės draugių užsilipti reikėjo keliais), o jau gan ūgtelėjusi paauglė.
Tačiau niekas, nič niekas nepasikeitė vidumi. Aš žinosiu, kad čia buvo mokykla. Prisiminsiu tą kiemą, kupiną gyvybės, klyksmų ir šurmulio. O pati viduje tebesu ta maža meraičiukė, kupina svajonių ir tikėjimo, jog su tom supynėm galima pasiekti dangų...