Nuo minčių siūlų kamuolio iki paskatinamųjų šūksių

Nežinau, kiek kartų rašiau ir tryniau sukurtą tekstą. Minčių daugybė, o visos per daug padrikos. Žinau, manosios niekada nebus pakankamai rišlios, bet šį kartą sakinių suderinamumas buvo žemiau nulio.

Ko aš tik šįvakar neišbandžiau, kad tas mintis ištrinti, ar bent jas sureguliuoti...
Grojau - minčių padaugėjo.
Rašiau - nieko gero negavau, apart to, jog suvokiau kokios tos mintys nerišlios.
Žaidžiau su telefonu - deje, išjungus telefoną visi apmąstymai grįžta.
Naršiau internete, skaičiau - niekaip nesisekė suvogti, ką skaitau. Mintys tiesiog užliejo mane nuo pirštų galiukų iki pat galvos plaukų.
Vienintelis dalykas, kurio nebandžiau - klausytis muzikos. O reikėjo. Na taip, mano maišalynės kaltininkės niekur nedingo, tačiau bent jau kai kurios užsislėpė už melodijos ar bumčikų širdies drebinimo, o kitos atsistojo ten, kur reikia. Nuostabus jausmas.

Dabar vienintelės mintys galvoje - visa, kas įvyko. Šiandien. Vakar. Preaeitą savaitę. Praeitą mėnesį. 2014 vasarą. Apskirtai 2014-uosius metus. Arba per visą mano trumpą gyvenimą.
Bandžiau suskaičiuoti, kiek akimirkų visa siela jaučiau, jog gyvenu. Vienas plius vienas suskaičiavau iki dvidešimt trijų. O pasiekiau tik liepos mėnesio pradžią (skaičiuojant atgaine data nuo šiandien)...

Vestuvių repeticijos.
Kepti koldūnai ir daug juoko iš nieko.
Juokas iš procentų ženkliuko.
Vieno bernioko sms'ų perliukai.
Tas jausmas, kai paskutinę sekundę ateini į autobusą, sutvarkęs trigubai daugiau reikalų nei planavai.
Rugsėjo pirmoji, kai visi tie patys, nors nežmogiškai pasikeitę...
Taip ir neįvykusios vasaros palydytuvės.
Lietingos rugpjūčio dienos, praleistos rūsyję ir plepant.
Netvirtos sūpynės, nutrūkusios nuo mano svorio.
Aitvaras, įstrigęs tarp elektros laidų.
Stovykla.
Jaudulys prieš ją.
Vandens karai karštą dieną.
Maudynės ežere su visais rūbais ir dar saulei leidžiantis.
Mokslo metų pabaiga.
Išvyka į Belgiją.
Nerealios nuotraukos iš jos.
Kimaras viešbutyje iki nulūžimo.
Baimė prieš Blegiją.
Mąstymai bėgti prieš pat įlipant į lėktuvą.
Fortepijono egzamino dešimtukas.
Savęs nevaldymas per patį egzaminą, kai tiesiog nebežinai ką groji.
Solfedžio egzamino dešimtukas.
Kai, rodos, išsittaukei sunkiausią biletą, kurio prieš egzaminą neprisiminei, o parašei idealiai.
Saulės palydėjimas su riedučiais ant kojų.
Savaitgaliai, paskirti ruoštis egzaminams.
Penktadienių "šventimas" "Kavakuki" kavinukėje.
Daug beprotiško juoko.
Dar daugiau šypsenų.
Renginys Kovo 11-osios proga, kai klasė turi dainuoti. Įbrendam į miškus, tačiau visi nesveikai laimingi.
Kalėdinis karnavalas, kurio taip laukei, bet taip greitai baigėsi.
Ir dar...
Ir dar...
Ir dar...
Ir dar daugybė...

Kartais guli ir šypsaisi. Tada tikrai jauti, jog verta buvo vargti. Vietoj to, kad eitum miegoti, dar kartotis egzaminams. Liūdėti. Juoktis. Rizikuoti. Bijoti. Išdrįsti. Pajausti. Mylėti. Gyventi.

Po velnių, kam po pamokų eiti namo ir žiūrėti "Simpsonus", kai gali apsiimti šimtus veiklos, nespėti, kitą dieną pabaigti ir galbūt po metų ar dviejų nesvietiškai džiaugtis? Kam atiduoti laiką nieko neveikimui, kai gali šitiek daug pamatyti, pajausti ir išgyventi?

Pabandyk vieną mėneį sutikti absoliučiai visur dalyvauti. Nesvarbu, kad valgyti gausi penkiom valandom vėliau nei įprasta. Nesvarbu, kad kažkas nesiderina. Bandyk, ieškok išeities. Pamatysi, jei ne rytoj, tai gal prieš mirdamas prisiminsi tą dieną, kai buvai bejėgis ir visiškai išsunktas, tačiau neapsakomai laimingas...

Nes juk gyvenam tik kartą. Išnaudok kiekvieną tau suteiktą šansą, nes antrojo gali ir nebebūti...