Spalio dešimtosios skausmas ir/arba nerišlybės laimėtojas

Iš karto perspėju: šis įrašas tikrai nebus toks "imkit manęs ir gailėkitės". Tiesiog kartais liūdesio prisikaupia per daug, ir norisi kažkur išsilieti...

Prabėgo iš ties daug laiko. Daug, jei galvosim, kaip tą ar aną žmogų seniai bemačiau. Nedaug, jei kalbėsim tik apie skaičius. Šeši metai. Šeši įvykių, nuoskaudų ir džiaugsmo kupini metai...

Kartais pagalvoju, kas būtų jei jis būtų čia. Tomis sekundėmis tampu tikra savaudė... Pagalvoju, kad turbūt nereiktų niekad sukti galvos "kas parveš mane namo iš miesto". Nereiktų skaičiuoti kišenpinigių ir nereiktų ant vienos rankos pirštų skaičiuoti savo dienų kur toliau nei kaimas ir miestelis. Nereiktų kas vakarą liūdėti ir kvailai tikėti, kad jis čia. Nereiktų vakarų leisti vienai su muzika arba prie televizoriaus visiškoje tyloje. Nereiktų jaustis kartais tokiai vienišai ir niekam nereikalingai. Nereiktų visiems atsakinėti į klausimą "o kur jis? Kas jam buvo?" ir pasakoti tą pačią istoriją, tik dalį nuslepiant arba viską išpasakojant. Apskritai, vakarų su ašaromis stipriai sumažėtų...
Būčiau tokia kaip dauguma.

Bet tada pagalvoju - o jis? O jis, ar jam būtų gerai? Jei būtų buvę gerai, nebūtų reikėję pasitraukti iš gyvenimo. Būtent, kas man skaudžiausia. Kad jis mirė ne savo mirtimi ar nelaimingo atsitikimo metu, o savo noru. Tada turiu teisę ieškoti kaltų. Randu du. Arba vieną.
Nekenčiu to žmogaus. Nekenčiu, kai su juo reikia bendrauti. Tačiau esu priversta. Nekenčiu to asmens. Nuoširdžiai nekenčiu.
Kartais mintyse tyliai pasakau: "Kaip man tavęs trūksta...". Žinau, kad jis girdi ir žino. Žinau. Tiesiog jaučiu. Suprantu - keista ir naivu taip manyti, tačiau kitaip negaliu. Galbūt tai mane ramina?
Kokia aš savanaudė. Juk jam čia, žemėje, buvo tikrai blogai...

Taip, tas "jis" - mano tėtis. Tėtis, lygiai prieš šešerius metus, spalio dešimtą pasirtraukė iš čia. Iš galbūt gražiausio ir vienintelio gyvenimo.

Puikiai pamenu tą dieną. Žinau, rašiau jau kažkur. Prisimenu, kad man tądien reikėjo į muzikos mokyklą. Savo pamokos laukiau pas mamą darbe, mamai kažkas paskambino. Mačiau, kaip ji išlekė kitan kambarin ir verkė. Bet per mažai, mano manymu. Nežinau, kaip, bet suvokiau: "tėtis. Jam kažkas nutiko". Turbūt manęs laukiančios solfeždio ir pianino pamokos tapo bereikalingomis. Taip, aš į jas ėjau, mama man nieko nesakė. Tačiau žinojau, kas nutiko. Tikrai žinojau, nors kaip - nesuprantu. Po visos dienos vaūiuojant namo mašinoje tylėjom. Tačiau kažką sakyti buvo beviltiška. Namie jau pasitiko močiutė, kuri pradėjo sakyti: "Mama kažką sakė?" Aš papurčiau galvą. Močiutė linktelėjo, pasisodino mane ant kelių ir pasakė: "Tik neverk. Viskas gerai. Tėtis mirė", ir pati pradėjo verkti. Verkiu ir aš. Mama tik stovėjo netoliesie ir tylėjo...

Nekenčiu apsoliučiai visų spalio dešimtųjų. Nekenčiu. Tiesiog noriu, kad ta diena išnyktų.

Šiandien buvau liepta eiti į bažnyčią pasimelsti dešimčiai minučių (tikybos mokytojos išmislai). Džiaugiuosi, kad liepė eiti. Žinojau, ką darysiu tas dešimt minučių. Sukalbėsiu visus poterius, kokius tik moku ir kalbėsiuosi su tėčiu. Taip, aš ir dabar tikiu, kad jis mane girdi. Sakiau jam, kad pasiilgau jo. Kad man viskas gerai, jei ne vienas ar kitas žmogus. Dar sykį pakartojau, kaip jo pasiilgau. Pasakojau, kad man čia gerai, tik kartais pritrūksta stiprybės. Tos pačios, kurios pritrūko ir mano tėčiui...

Tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad paklausiau mokytojos ir nuėjau. Ar kiek lengviau protui? Ne. Ramiau sielai? Taip. Būtent taip.

Labai viliuosi, kad kažkas šį vakarą sugebės mane prablaškyti. Skambučiu ar žinute. Sąmoningai niekam nerodžiau, kad man liūdna. Juokiausi su visais ir kalbėjausi. Laukiau ir šypsojausi. Jei būčiau pasakiusi, atsirastų plastikinio gailesčio žodžiai "užjaučiu". Visas bendravimas taptų dirbtinas. Viskas netektų prasmės. Tiesiog dabar giliai širdyje tikiuosi, kad kažkas nieko nežinodamas prisimins kaimietės egzistavimą ir pradžiugins. Juk kartais reikia tiek nedaug, kad sušildytum sušalusį ir prajuokintum nuliūdusį...

P.S. Atsiprašau už klaidas. Žinau, jų bus labai daug. "Maigyti" telefoną užverktomis akimis per daug sudėtinga...

2 komentarai:

  1. Ahh.. Nežinau ką ir pasakyt. Man gaila... Nors ir pati nematau savo tėčio, nes mano tėvai išsiskyrę, o susitinkam su juo kelias kartus į 6 mėnesius.
    Nuoširdžiai linkiu, kad bėgant laikui žaizda sugytų. Sėkmės...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tiesą pasakius, nuoširdžiai pavydžiu tiems, kurių tėvai išsiskyrę, o ne mirę. Bent jau žinai, kad jis kažkur žeme vaikšto...
    Ačiū, tikiuosi, kada kada nors taip atsitiks.

    AtsakytiPanaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...