Atsakykit man į klausimą

Jau kelintą pusvalandį ieškau atsakymo į tris klausimus. Gerai, hiperbolizuoju. Į vieną klausimą neatsakau gal tik dvidešimt minučių, bet jis jau man neduoda ramybės. Kaip ir kiti du, vietą galvoje užsitarnavę jau gerokai seniau. Na taip, maždaug prieš dvi valandas. Na, gal tris. Nesvarbu.

Pirmasis dalykas, kuris mane neramina, tai nelygybė šiame virtualiame gyvenime. Kodėl rimti ir dėmesio verti tinklaraščiai sulaukia tiek mažai peržiūrų, komentarų, o kažkokios naftos reklamos gražius žodelius skaičiuoja dešimtimis, o peržiūrėjimus - stambiais tūkstančiais? Kodėl skambūs tekstai, nepaprasti pasakojimai ir pakeriančios eilės lieka nepastebėti, o kažkokio statybinio betono aprašymas sulaukia tokių saldžių pagyrų, kaip "Šaunuolė! Nepaprastai rašai ir fotografuoji! Nesustok kurti, turi talentą!". Nežinau, man galva neišneša. Jei jau talentas parašyti parduotuvės pavadinimą ir prekės kainą, tai gal tada ir aš nežmogiškai talentinga?
Kodėl taip yra? Kodėl merginos (o gal ir vaikinai), rašantys "Šita bliuskė lebai graži. Pirkau Sepaloi, kaina penkesdešimt litų ir penkioliką centų" yra taip liaupsinami, o kažkas TIKRAI nuostabaus tiesiog perskaitoma (arba ne) ir paliekama?
(Gerai, susirūpinau ne savo bėda, tačiau vis tiek neramina.)

Antras klausimas labai aiškus, tačiau aiškaus atsakymo neturi: Kodėl nesijaučiu laiminga, net jei ir išgyvenau tikrai smagią dieną? Kas aš per žmogus, jei manęs visai nedžiugina net didžiulė ledų su vaisiais porcija? Kas aš tokia per viena, jei net mano numylėtoji ledo arena laimės nepridėjo?
Gal nuovargis prislopino visą laimę?
Gal boulingo kamuolys kartu nusirideno visą manąjį laimės hormoną?
O gal... Gal šiandienoje pasigedau nuoširdumo?

Trečiasis klausimas, kuris man neduoda ramybės, taip pat pakankamai aiškus (arba ne): Kas aš per padaras, jei sugebu valandai (turbūt) užmigus, susapnuoti sapną, kuriame miršta mama ir aš nenuvažiuoju į stovyklą, o pabundu apsiverkusi? Ir ne dėl kažko kito, o dėl to, jog nenuvažiavau stovyklon? (Iš kur žinau, neklauskit). Kas aš per beširdė, jei verkiu ne mamos, o savo vasaros, kas, kad per sapną?
Keistas aš sutvėrimas.

Bet tenka pripažinti, labiausiai galvą sukioju dėl tos tinklaraštininkų nelygybės. Gal kas atsakys man į tą klausimą ir padės ramiai užmigti?


9 komentarai:

  1. Dėl tinklaraščių nelygybės aš pati nesuprantu :D Ir apskritai, dėl žmonių nelygybės. Kaip tokia tuštutė Šalčiuče surenka tūkstančius like, o žmogus, užsiimantis visam pasauliui naudinga veikla - vos 30. Nelygybė visur buvo ir bus, aišku, susitaikyti su tuo sunku, bet įmanoma.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėl susitaikymo problemų (bent jau man) kaip ir nėra, susitaikius aš seniai (nors, pala... nėra katroj vietoj taikytis man). Bet vat žinoti norisi.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2014-12-28 00:11

    "Kodėl rimti ir dėmesio verti tinklaraščiai sulaukia tiek mažai peržiūrų, komentarų, o kažkokios naftos reklamos gražius žodelius skaičiuoja dešimtimis, o peržiūrėjimus - stambiais tūkstančiais?" - mano nuomone todėl, kad tokiems paprastiems įrašams kaip nuotrauka ir du sakiniai skaitytojams nereikia vargti ir mąstyti papildomai. Skaito gi paprastai jaunos mergaitės (11-15 m.), kurios mąsto "raudona bliuska - žalios akys dera", ta prasme, konkrečiai ir neįžvelgiant daugiau. Gi tam smegenų absoliučiai nereikia, pažiūri ir arba patinka daiktas, arba ne, o kituose ilgi tekstai, kur mąstyt reikia, įžvelgt, gi nuo to gali kilti disonansas viduje ir trapus susikurtas pasaulėlio suvokimas subirėt.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na taip, logiškas paaiškinimas. Rimtai, gali taip būt.
      Dėkui!

      Panaikinti
  3. Galiu atsakyti tau į antrą klausimą - net jeigu tau patinka ledai, pati laimė jais nesimatina. Ji taip pat labai išranki visokiems materealiems ir trumpalaikiams dalykams. Retas ją pasotins. O jei kalbant tiesiogine prasme, tiesiog ne tie tavo paminėti dalykai paverčia žmones laimingus.:)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tikrai sutinku, kad laomingas nuo ledų nebūsi,nors pripažinkim: kartais ir tokie dalykai daro mus laimingesniais.
      Turėjau omeny, kad keista, kaip apturėjus nuostabią dieną (daug juoko, šypsenų, paprastumo ir draugų) sugebu nebūti laiminga. Kažko trūko.

      Panaikinti
  4. Atsiprašau trijų komentavusių, kurių pasisakymų čia nesimato - buvau per telefoną, norėjau paskelbti tuos komenarus ir netyčia paspaudžiau "panaikinti".. Labai jų atsiprašau!
    Bet perskaityti spėjau - tad ačiū, jau šviesiau šiam reikale darosi.

    P.S. Gal kas žino, kaip panaikinti tai, kad man reikia patvirtinti visus komentarus? Man ši funkcija visai nereikalinga, vis vien visus pasisakymus paskelbiu...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Lyriniai (jei taip galima vadinti) tinklaraščiai susilaukia mažiau dėmesio, nes a) tai yra asmeniniai autoriaus jausmai, išgyvenimai, eilės, kuriuos suprasti gali nedaugelis (palyginus) b) dauguma skaitytojų nenori apsikrauti kitų emocijomis c) prekių apžvalgos padeda pamiršti realybėje esančias problemas d) dauguma skaitydami grožingus blogus pasijaučia kaip tikri grožio guru.
    Galbūt dėl to tikriesiems perliukams sunkiau prasimušti tarp visų rožiniškumo ikonų.
    P. S. Nors ir špaklingi blogai kartais (labai retai!) yra visai nieko, jei tik įdomus, profesionaliai rašytas tekstas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, galbūt

      Tačiau špakliaus blogų, lietuviškų ir gerų, dar nemačiau. Bent jau neteko sutikti.

      Panaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...