Kas aš?

Jau pati nebežinau, kas esu. Nebegaliu neabejojant apibūdinti savo charakterio bruožų, nebegaliu savęs įstatyti tik į "moksliukės" rėmus. Nebegaliu būti su visais draugiška, kaip kadaise močiutė mokė. Tiesiog nebegaliu.

Taip, kartais aš tebesu senoji Rugilė. Tipinė moksliukė, visiems padedanti darbštuolė. Vis dar nusišnekanti knygų žiurkė. Draugiška namisėda. Žmogus be priešų, bent jau iš manosios pusės.  Žmogus, kuris negali ant kitų pykti - užtenka pakeisti nuomonę ir kiek atsargiau žvelgti į tam tikrą asmenį. Jokio pykčio, jokio noro nebendrauti. Perdėtas pasitikėjimas. O paskui nusivylimas. Užmiršimas. Ir vėl ratas kartojasi. Kartais tebesu ta paika avelė, kitų valdoma kaip marionetė. Kartais.

Tačiau vis dažniau manyje atsiskleidžia kita pusė. "Tyli kiaulė gilią šaknį knisa", kaip erzina klasiokai. Tiesiog nebegaliu. Nebegaliu tylėti, kai žmonės užknisa. Tiesiog einu ir išsakau viską, ką noriu pasakyti. Kartais taip norėčiau nueiti ir spjauti vienam ar kitam į veidą. Ne, ne dėl to, jog jie pasakė tiesą, kas, kad skaudžią. Tą tiesą ir aš pripažįstu. Norėčiau spjauti į akis todėl, kad bijo pasakyti į akis. Drebia už nugaros. Na, jei jau spjauti atbuliniu man nepavyksta, bent orą pagadinsiu. Kadanors. Pasitaikius progai.
Ne, mokslai man nedingsta. Mokausi kaip ir mokiausi, kad ir koks pyktis verda manyje. Nuo mažens man įskiepyta, kad niekas už mane nenugyvens, niekas be pastangų žinių man nesukiš į galvą. Viskas, ko pasieksiu, bus mano pastangomis. Taip, kad mokslai nedinks. Net jei ir dažniau viešumoje pasirodau su savo baisiu veidu. Taip. Baisiu veidu.

Kai tėtis mirė, man močiutė kartodavo: turi būti ne pagal metus protinga. Bet kad ji žinotų, kaip kartais tai yra sudėtinga... Labai pavargsti nuo to. Labai. Todėl kartais, retais atvejais, manyje atsisklendžia trečioji Rugilė - visai vaikas. Nesugebanti savimi pasirūpinti, pametanti daiktus ir mąstanti lyg darželinukė. Taip kartais daug lengviau, nes vaikams viskas paprasčiau. Jokios apgaulės. Jokio melo. Tik visiškas nuoširdumas.

Manyje gyvena ir paskutinė - ketvirtoji Rugilė. Muzikos fanatikė, galinti skambinti visą dieną. Kartais grojant jaučiuosi lyg gyvenčiau savame pasaulyje, kuriame daugiau niekas negyvena. Kartais norisi verkti, nes prisiminimai su kiekviena melodija vis grįžta. O kartais man skambinant lieka tik tuštuma. Tik aš ir mano muzika. Mano. Tik mano. Viskas išnyksta, nelieka nei minčių, nei jutimų. Tik muzikos ritmas, tolygiai plakantis su širdim. Tik aš ir mano muzika...

Norėčiau žinoti, kas aš. Paika, tiesmukiška, vaikiška ar užsidariusi depresantė? Kas aš esu, kodėl iš vis egzistuoju? Dėl ko aš dar turiu gyventi? Ir, po velnių, kas man darosi?

"Gyvenimas knisa. Bet žinai, kas man padeda? Tos akimirkos, kai gyvenimas neknisa. Svarbiausia jas pamatyti ir laiku pastverti", parašė Veronica Roth. Gal tai ir yra tiesa. Gal derėtų būti kiek geresnei žvejotojai, kad geriau gaudyčiau neknisančias akimirkas? Akimirkas, kai man būtų vienodai, kas aš: paika ir vaikiška ar užsidariusi bei tiesmukiška? Galbūt. Galbūt reikia tik gero mokytojo, kuris padėtų išmokti geriau žvejoti... Ir reikėtų būti kažkiek drąsensnei, kad galėčiau sukandusi dantis ieškoti geresnės kasdienybės.